Estampas

Estampas (pranc. estampe, it. stampa – atspaudas), lakštinės grafikos kūrinys – autorinis atspaudas. Iš pradžių estampu vadinti tik vario ir plieno raižiniai, vėliau – bet kokia technika atlikti autoriniai atspaudai su autoriaus parašu. Ant grafikos darbo nurodomas tiražas (atspaudo eilės numeris ir bendras atspaudų skaičius), darbo sukūrimo metai, uždedamas autoriaus parašas, galima nurodyti darbo techniką bei pavadinimą. Kiekvienas estampas laikomas unikaliu grafikos kūriniu ir tuo skiriasi nuo tiražinių atspaudų.

Ofortas

Ofortas (pranc. eau-forte – azoto rūgštis). Klasikinė giliaspaudės grafikos technika. Raižoma adata ant vario arba cinko plokštės, padengtos rūgščiai atspariu laku. Po to cinko plokštė ėsdinama azoto rūgštimi, vario plokštė – geležies trichlorido tirpalu vieną ar keletą kartų. Raižant pažeidžiamas lakas, todėl įrėžtos vietos, veikiant rūgščiai, išėsdinamos ir atspaude sudaro linijinį piešinį, nepažeisto lako plotai tampa šviesiu fonu. Ėsdinimo laikas nulemia piešinio intensyvumą – kuo ilgiau spaudos forma laikoma rūgštyje, tuo intensyvesnis gaunamas piešinys. Nuo plokštės paviršiaus nuvalius laką išėsdintos vietos įtrinamos dažais ir ant drėgno popieriaus presu spaudžiamas atspaudas. Ofortas dažnai derinimas su akvatintos, minkštojo lako, sausosios adatos technikomis. Oforto technika išrasta XVI a. pradžioje Šveicarijoje.

Akvatinta

Akvatinta (it. acquatinta – dažytas vanduo). Giliaspaudės grafikos technika, oforto atmaina, taikoma įvairaus stiprumo tonams sukurti. Spaudos forma daroma iš vario arba cinko plokštės. Tos vietos, kurios atspaude turi būti tamsiausios, barstomos dervų (kanifolijos, asfalto ir pan.) milteliais, kurie prilimpa pakaitinus plokštę. Plokštė atvėsinama ir ėsdinama rūgštimi. Ėsdinant rūgštis išėda tarpus tarp grūdelių, tokiu būdu gaunamas grublėtas paviršius, kuris atspaude virsta lygia tonine dėme. Į išėsdintas vietas įtrinami dažai, daromas atspaudas. Norint gauti tonų įvairovę, atitinkami plokštės plotai iš naujo lakuojami ir vėl ėsdinama. Kuo daugiau kartų tai kartojama, tuo daugiau tonų gaunama. Grafikoje labai paplitęs akvatintos ir oforto derinys. Akvatintos techniką 1768 m. išrado prancūzų dailininkas Jean Baptiste le Prince. Francisco Jose Goya y Lucientes dažnai naudojo akvatintos techniką savo darbuose.

Sausoji adata

Giliaspaudės grafikos technika. Raižomąja adata raižoma ant poliruotos vario arba cinko plokštės. Išraižytų linijų kraštuose paliekamos (nenuvalytos arba nuvalytos ne visur) šerpetos, kurios darant atspaudą sulaiko dažus ir suteikia linijai sodrumo bei minkštumo, pačiam  atspaudui – tapybiškumo. Kadangi spaudos formoms naudotas varis yra minkštas metalas, tiražuojant atspaudus jo šerpetos labai greitai nusitrindavo ir vaizdas netekdavo technikai būdingo išraiškingumo, iki XIX a. sausoji adata paprastai buvo derinama su kitomis technikomis (dažniausiai ofortu). Albrecht Durer sausosios adatos technika atliko keletą savo darbų, dažnai sausosios adatos techniką (paprastai derindamas su ofortu ir graviūra) naudojo Rembrandt Harmenszoon van Rijn.

Mecotinta

Mecotinta (it. mezzotinto: mezzo – vidurinis, tarpinis ir tinto – dažytas). Giliaspaudės grafikos technika. Suteikia galimybę kurti švelnių tonų kūrinius. Raižinio klišė daroma iš poliruotos metalo plokštės su nelygiu, šiurkščiu paviršiumi, kuris suraižomas dantytu plieniniu įrankiu – specialiu skutikliu–gludikliu, poliruojamos tos vietos, kurių neturi pasiekti dažai, kurios atspaude turi būti šviesios. Kuo šviesesnio tono siekiama, tuo labiau klišė poliruojama. Mecotintos techniką XVII a. išrado vokiečių dailininkas Ludwig von Siegen.

Minkštasis lakas

Minkštasis lakas (port. lacquer – derva). Giliaspaudės grafikos technika. Į įprastą oforto laką pridedama taukų, kad jis taptų minkštesnis ir lengvai atšoktų nuo metalinės spaudos formos. Nulakuota forma uždengiama popieriumi, ant kurio piešiama. Spaudžiant pieštuką, lakas prilimpa prie popieriaus, jį nuėmus – atšoka nuo metalo. Išėsdinus gaunamos sodrios, grūdėtos linijos ir dėmės. Minkštojo lako technika išrasta XVIII a. viduryje, daugiausiai taikyta XIX a.

Monotipija

Grafikos technika, artima tapybai. Tapoma aliejiniais arba spaudos dažais ant šlifuotos metalo ar stiklo plokštės, nuo kurios daromas tik vienas atspaudas ant drėgno popieriaus ar plonos drobės. Atsirado XVII a. Italijoje. Monotipijos techniką naudojo prancūzų dailininkas Edgar Degas.

Grafika – vaizduojamosios dailės šaka, kurios svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, juodų ir baltų dėmių deriniai, štrichas. Piešinio vaizdas grafikoje išraižomas kaltu, raižikliu, peiliu, graviravimo adata, ėsdinamas cheminėmis medžiagomis metalo, medžio plokštėse, piešiamas akmeninėse plokštėse. Nuo nuteptos dažais grafikos spaudos formos gaunamas atspaudas – grafikos kūrinys. Pagal paskirtį grafika skirstoma į: lakštinę (atskiri lakštai-estampai arba jų serijos, ciklai), knygų (knygų ir kitų leidinių iliustracijos, viršeliai, tituliniai lapai, karikatūros, knygos elementų bei teksto dalių dekoras), reprodukcinę (tapybos kūrinių grafinės kopijos ir piešinių tiražiniai atspaudai, knygų iliustracijos), taikomąją (reklamos ir prekių įpakavimo apipavidalinimas, pašto ženklai, atvirukai, diplomai, plakatai, meninis šriftas). Skiriami keli grafikoje taikomi spaudos būdai:
Giliaspaudei grafikai priskiriami metalo raižiniai. Kūrinys atspaudžiamas presu nuo klišėje išraižyto piešinio. Giliapsaudė grafika pasižymi didele technikų įvairove. Pagal piešinio atlikimo būdą skiriamos dvi metalo graviūrų rūšys: raižyta (raižinys, mecotinta, sausoji adata) ir ėsdinta (ofortas, minkštasis lakas, akvatinta ir kt.).
Iškiliaspaudėje grafikoje dažniausiai sutinkamos technikos – medžio (kitaip – ksilografija) ir lino raižiniai. Visais atvejais atspaudo piešinys klišėje sudaro iškilų reljefą.
Plokščiaspaudei grafikai priskiriama litografija, trafaretinei – šilkografija.
Atskira spausdintinės grafikos technika yra monotipija.

Manoma, kad galimybė naudoti popierių paskatino giliaspaudės grafikos kaip atskiros dailės rūšies atsiradimą XV a. Iki tol būta tik metalo graviūrų tradicijų, tačiau pagrindinis dėmesys čia buvo sutelktas ne piešinio perkėlimui ant popieriaus, bet trimačio objekto dekoravimui. Auksakaliai, sidabrakaliai ir ginklakaliai buvo ypač svarbūs viduramžių visuomenės nariai, tad manoma, kad pirmykščiai atspaudai atsirado iš šių amatininkų poreikio išsaugoti sukurtus atvaizdus naudojimui ateityje ir darbo proceso metu. Nors iš tokių kūrinių gautais atspaudais buvo buitiniai daiktai, bet laikoma, kad būtent tai ir buvo pirmieji žingsniai link graviūros ir oforto kaip atskirai egzistuojančių technikų.
Menininkus tokius kaip Albrecht Durer (1471-1528) ir Rembrandt (1606-1669) giliaspaudės grafikos technikos masino dėl savo lankstumo. Jų rankose, išraižytos ir išėsdintos linijos žaviai virsdavo forma, tonu ar šešėliu, o šių menininkų meistriškumas padėjo giliaspaudės grafikos kūriniui tapti vertinama meno forma.
Iki spausdinimo preso paplitimo XV a., atspaudai nuo plokštės būdavo perkeliami poliruojant ją rankomis, popierių uždėdavo ant plokštės ir lygiais sukamaisiais judesiais trindavo jo antrą pusę tam, kad dažai priliptų prie popieraus. Mechaninio preso atsiradimas atspaudo perkėlimo procesą padarė žymiai greitesniu ir efektyvesniu bei taip padidinimo spausdinto atvaizdo populiarumą. Tobulėjant giliaspaudės grafikos technikoms, jomis naudotąsi religinių paveikslų, kortų, žymių menininkų sukurtų paveikslų, portretų reprodukcijos tikslais, o vėliau ir knygų, laikraščių, politinės literatūros ir žemėlapių spausdinimui. Nors graverių būta aukštos kvalifikacijos specialistų, giliaspaudė grafika kaip dailės rūšis vystėsi lėtai.
Nors ispanų menininko Francisco Goya (1746-1828) kūriniai ir suteikė vis mažiau populiarumo sulaukiančiai dailės rūšiai laikiną palengvėjimą, tik XX a. ekspresionizmo, modernizmo ir siurrealizmo judėjimai paskatino naujo požiūrio į grafiką susiformavimą. Stanley William Hayter (1901-1988) buvo itin svarbi asmenybė, savo dirbtuvėse Paryžiuje Ir JAV, žinomose pavadinimu ‘Atelier 17’, suteikusi įkvėpimo visai Europos ir Šiaurės Amerikos menininkų ir grafikų kartai. Po to sekė Pratt grafikos centro ir Universal Limited Edition Art studijos, tokių meno universitetų kaip Slade Londone, kurie siekė atgaivinti požiūrį į kūrybišką giliaspaudės grafikos darbų aspektą, atsiradimas.
Šiais laikais toliau tęsiasi gilispaudės grafikos klestėjimas.